Viduramžio krizė :)

Galvojant apie pooperacinį periodą kilo keistokas palyginimas – viduramžio krizė… 🙂 Cha, vieniems ji pasireiškia partnerių keitimų (dažniausiai į jaunesnį), kitiems naujų žaisliukų įsigijimu (nieko nepadarysi vaikėjame, tik kažkodėl vaikėdami nesusišnekam su savo vaikas…), tretiems kardinaliomis išvaizdos permainomis (vaikėdami natūraliai norime atrodyti jaunesni, iš To čia manau ir toks didelis poreikis pasitobulinti savo kūną skalpelio pagalba). Taigi… Mano atveju, sulaukus beveik 40 – ties teko išbandyti tai ko kūdikystėje nebandžiau – sauskelnių…

Šiek tiek surimtėjus pasakysiu – su tokiomis traumomis be šito reikalo neapeisi. Pažeidus kaklo slankstelius dingsta dalies kūno pojūčiai – tai reiškia, kad nejauti kojų, dubens srities organų (negali jausti kada nori „sysiu“ ir rimtesnio reikalo). Mano atveju nejaučiau ir aukščiau pilvo, iki krūtinės. Todėl tokioje situacijoje naudojamos higienos priemonės – sauskelnės. Higiena šiame laikotarpyje yra labai svarbu – netinkamai prižiūrint tokioje situacijoje labai tikėtini šalutiniai reiškiniai – pragulos, iššutimai ir pan. O įsitaisius ką nors panašaus be chirurgų pagalbos Pagrindin? dažniausiai neapseinama.

Kauno klinikos pasižymi Development nebloga slauga (žinoma viskas priklauso nuo tinkamos ir savalaikės motyvacijos). Pamenu, teko „atsiduoti“ į įvairių slaugytojų (ar jų asistenčių – taip berods jas dabar perkrikštijo. Nors visai be reikalo – tai tik sumaišė kas yra kas) rankas – nuo jaunučių praktikančių iki moteriškių su stažu. Joms tai buvo kasdienis darbas. Man gi, tai buvo nauja – sulaukus viduramžio teko 2015 leistis vartomam, plaunamam  ir vystomam kaip kūdikiui. Pabandykite įsivaizduoti vyrą ties 40 kurį dėlioja kaip apsilank?! daiktą (kūdikis gali bent spardytis…) – nuo šono ant šono, plauna, valo ViNN:Lab (taip pat dariau savo dukrytei). Žiauru. Pirmosiomis dienomis pergyvenau visą „puokštę“ emocijų – nuo didžiausios gėdos iki nusivylimo savimi ir visu likusiu pasauliu (nes nėra jokių kitų būdų, www.chicagobearsjerseyspop.com dar neišrasta…). Čia manau reiktų pastebėti štai ką – tokių emocijų ir pergyvenimų užkluptas žmogelis labai natūraliai gali užsimanyti pasidaryti galą. Visai rimtai. Kiek pamenu ši mintis man nekilo (nes beveik visą laiką su manimi kartu buvo kas nors iš artimųjų ir neleido „pasileisti. draugas Nors Y ir pats kažkaip neišskydau).

Ilgainiui mano požiūris kito – dėl labai paprastos priežasties – nėra kitos išeities, tiesiog nėra. Reikia tai praeiti siekiant tikslo. Nereikia to sureikšminti. Kažkodėl „apsidirbusios“ dukros taip nesureikšmindavau, o save tokioje pačioje situacijoje plakiau. Todėl nusprendžiau kad tai yra natūralu tokioje situacijoje. Tiesiog taip yra. Ir nieko čia nepakeisi. Gali tik požiūrį į tai pakeisti. Ką aš ir padariau. PAKEIČIAU POŽIŪRĮ Į SAVO NEGALIĄ.

Tai man padėjo sveikti – psichologiškai, morališkai, ne fiziologiškai. Pirmosiomis dienomis po traumos tai svarbiausia mano galva. NEPASIDUOTI. Prisiminiau Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. Su kokia ironija jis rašė apie niekinamą žmogaus savigarbą, mirtį. O aš, gyvas, smegenys dirba, rankos taip pat (tuo metu dar sunkiai) ir pasiduosiu? NĖ UŽ KĄ! Taip pradėjau juoktis iš savo trūkumų, stengiausi bet kokią „smulkmeną“ paversti juokais. Taip padedi ne tik sau, bet ir tiems kurie padeda tau – jiems kur kas lengviau kai pacientas nepalūžęs. Tiesiog lengviau padėti tau išlikti žmogumi, ne biologine liekana (čia nugirdau per TV žinias – sąvoka apibūdinanti dar negimusį kūdikį iki tam tikro amžiaus. Šiuo atveju pasirodė labai tiksli).

Todėl keliu taurę už JUMORĄ. Kad ir kokios sunkios aplinkybės bebūtų – tegyvuoja ironija, autoironija ir savikritiškas požiūris. Oplia!

Neigalus.info | apie negalią ir galias

↑ Grab this Headline Animator

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *