Kada skelbti nuosprendį?

Prieš kelias dienas vėl teko susidurti su situacija kurioje buvau atsidūręs ir pats prieš porą metų – tiek vieta tiek tema ta pati.

Vieta – Palangos reabilitacijos ligoninė

Tema – kada po traumos, nevaikštantis pacientas turėtų sužinoti savo realias perspektyvas (tai vaikščiosiu ar ne?)

Šiuo metu „atostogauju“ Palangos reabilitacijos ligoninėje. Palaikančioji-pakartotinė 24 dienų reabilitacijos programa. Programa standartinė – procedūros ir poilsis (nors šio komponento gerokai mažiau ;))

Besidarbuodamas sporto salėje susidūriau su „naujais, šviežiais“ likimo broliais – keli mėnesiai po traumos, tik pradėję judėti, dar silpnoki ir t.t. Prisiminiau save – toks pat išsigandęs, išgąstį pridengęs bravūra bei garsiai deklaruojamais nerealiais tikslais.

Kalbu apie NEREALIAIS. Esu tikras kiekvienas atsidūręs tokioje situacijoje ankščiau ar vėliau priėjo prie šios temos – BUS TAIP KAIP BUVO AR NE, VAIKŠČIOSIU AR NE?

Šis klausimas yra esminis pakliuvusiems į tokią bėdą. Esminis ne dėl atsakymo. Esminis nes egzistuoja visagalis LAIKAS. Ir kuo ilgiau delsi su atsakymu į šį klausimą, tuo sunkiau pačiam ir tave supantiems artimiesiems. Sunkiau nes blogiau už nežinią negali būti nieko. Nežinojimas lyg rūgštis graužia iš vidaus, jis suteikia nepagrįstų vilčių ir svarbiausia dėl jo prarandamas LAIKAS. Nenorėdamas minėti kitų pavyzdžių pasiremsiu savo asmenine patirtimi.

Šį procesą pavadinau „GEROJI ŽINIA“. Geroji, nes po jos galų gale viskas pradeda sotis į savo vietas.

Taigi imkim jautį už ragų!

Pirmas mėnuo po operacijos (2009-09) man buvo labai sujauktas – trauma, jos pasekmės mano ateičiai, pasekmės mano artimiesiems ir t.t. Tuomet negalėjau blaiviai vertinti faktų. Juolab, kad tokių ir neturėjau (objektyvių).  Aš neturėjau informacijos. A.a. chirurgas Linijus Jagminas kuris mane operavo man nepasakė – TU NEVAIKŠČIOSI. Jis NEDAVĖ GARANTIJŲ. Jis pasistengė padaryti viską kas buvo galima padaryti, kad mano situacija būtų geriausia – sutvarkė traumuotą kaklą ir diplomatiškai bei profesionaliai išsisuko nuo tiesaus atsakymo į esminį klausimą – AR VAIKŠČIOSIU?.  Jis pateikė ne vieną pavyzdį kaip dar blogesni pavyzdžiai baigėsi gerai – pacientai atsistojo ant kojų.  Taigi su jo pozityviom nuostatom, asmeniniu tikėjimu ir pasiryžimu, ir medikų rašytine diagnoze (FRACTURA COMPRESSA VERTEBRAE C5-C6-C7. MYLETIS, ASIA – A, kuri tuo metu man dar nieko nesakė) išvykau į reabilitaciją (Palangos reabilitacijos ligoninę).

1 KOMENTARAS – Pooperaciniame periode man nebuvo suteikta tiksli informacija apie mano būseną – ESAMĄ o ne PERSPEKTYVAS. Vėliau sužinojau, kad mano artimieji jau po operacijos sužinojo – JEIGU išgyvensiu – NEVAIKŠČIOSIU. Tačiau sužinojo jie, ne aš. KODĖL?

Antrasis etapas – reabilitacija. Šiame įraše neketinu vertinti reabilitacijos programos ar jos dalyvių. Taigi apsistosiu prie kito, mano nuomone ne mažiau svarbaus nei fizinis aspektas, psichologinio.  Be fiziologinės reabilitacijos yra ir kita, labai svarbi sritis – psichologinė. Tai procesas kurio metu kompetentingi, profesionalūs specialistai vertina paciento emocinį stovį, sugebėjimą priimti bei vertinti jam teikiamą informaciją bei remiantis išvadomis paruošti pacientą susitaikyti su pasikeitusia realybe – negalia.

2 KOMENTARAS – nežinia po operacijos lėmė neteisingą perspektyvų suvokimą bei vertinimą. Su šia nuostata mane konsultuojančioms kineziterapeutei ir ergoterapeutei pareiškiau pirmą savaitę – po reabilitacijos išeisiu iš čia savo kojom, sakykit ką man daryti.  Norėčiau sakyti, kad tokią nuostatą lėmė neteisinga informacija po operacijos, tačiau tai netiesa – AŠ NETURĖJAU JOKIŲ MANO PERSPEKTYVŲ VERTINIMŲ. PROFESIONALIŲ IR KOMPETETINGŲ.

Kalbu apie 2 esminius momentus – po operacijos situacijos aptarimą PIRMIAUSIA SU PACIENTU ir KOMEPETETINGĄ PERSPEKTYVŲ ANALIZĘ.

Ar taip yra dabar, ar taip turėtų būti, ar tai yra bendrinė praktika ar vis tik kiekvienas atvejis yra individualus? Šie klausimai yra neatsakyti. Neabejoju, kad šiomis temomis yra parašyta daug profesionalios literatūros – tiek mokslinės tiek populiariosios. Tik man kilo klausimas – kokia iš to nauda PACIENTUI.  Ar tai jam padeda susigaudyti pasikeitusioje situacijoje?

Todėl noriu pasamprotauti šia tema. Noriu sulaukti specialistų reakcijos. Taip pat Jūsų, skaitytojai nuomonių.

Be jokios abejonės sunku imtis atsakomybės ir pirmomis traumos dienomis pateikti perspektyvų vertinimą. Tačiau taip jau yra – kiekviename darbe egzistuoja ir atsakomybė, kurios dabar daugelis kratosi – nenori imtis paskelbti nuosprendį – TU NEVAIKŠČIOSI, NEKALBĖSI, NEGIRDĖSI, NEMATYSI ir t.t.  Ar to reikia, tuoj pat po traumos, o gal kiek vėliau? Kas turi pranešti? Šie ir kiti klausimai yra atviri.

Mano subjektyvi nuomonė būtų tokia.

Pirma – PIRMIAUSIA PACIENTAS TURI SUŽINOTI BET KOKIĄ INFO. Žinoma tada kai jis pasiruošęs – girdi, suvokia. Tik jis pats turi nuspręsti – atkleisti tai ką sužino artimiesiems ar ne. Jeigu taip kas tai turi padaryti – medikai ar jis pats ir kada. Tai jo, PACIENTO teisė ir atsakomybė.

Antra – diagnozės ir perspektyvų aptarimas reabilitacijos eigoje. Šis procesas yra itin subtilus. Nėra vienodų reakcijų, nes  nėra vienodų pacientų bei aplinkybių. Todėl nėra galimybių išdirbti universalią metodiką. Štai kodėl labai svarbu – komanda. Profesionalų komanda kuri stebėdama paciento reabilitacijos eigą sprendžia – kada, ką ir kaip aptarti su pacientu. Šiai komandai vadovauja gydantis gydytojas. Kuris ir organizuoja bei kontroliuoja komandos ryšius su pacientu.

Kodėl tai svarbu? Pacientui yra gyvybiškai svarbi laiko dimensija – laikas lemia gyvenimo kokybę – tiek fizinę tiek psichologinę. Juk gyvenamos aplinkos pritaikymas, spec. priemonių pasirinkimas ir pritaikymas reikalauja laiko. Taigi atmetus pooperacinį periodą ligoninėje belieka apie 4 mėn. laikotarpis kurio metu reikia susivokti savyje ir pasikeitusioje aplinkoje.

Susivokti savyje – atrasti galių, tikslų bei motyvų gyventi toliau. Sugebėti susitaikyti su fiziologiniais pokyčiais pačiam bei sudaryti galimybę šeimos nariams bent jau pabandyti – įsivertinti jų galimybes gyventi su neįgaliu žmogumi. Ne paslaptis – didžioji šeimų dalis kuriose vienas iš narių tampa neįgaliu, išyra. Tokia statistika. Tokia realybė.  Šiems procesams reikia LAIKO.  Todėl svarbi kiekviena minutė.

Susivokti aplinkoje – surasti būdus kaip prisitaikyti pasikeitusioje buityje. Kaip sugebėti išlikti mobiliu (transporto priemonės įsigijimas ir prisitaikymas), savarankišku. Kaip be artimųjų pagalbos pasirūpinti savimi vonioje, tualete, virtuvėje. Kaip netapti našta artimiesiems rūpinantis savo sveikata, kaip apsipirkti ir t.t. Šioje realybėje laukia labai daug pokyčių. Ir jiems reikia daug LAIKO.

Štai kodėl tiek mano asmeninė patirtis tiek aukščiau įvardintos aplinkybės sako, rėkte rėkia – NESNAUSKIT, NEGAIŠKIT LAIKO nes laiko švaistymas įtakoja neįgalaus žmogaus gyvenimo kokybę.

Neigalus.info | apie negalią ir galias

↑ Grab this Headline Animator

2 atsakymai į“Kada skelbti nuosprendį?”

  1. Klausimas iš tiesų hamletiškas? Kada, kiek, kokia forma kalbėti apie perspektyvas. Su šiuo klausimu susiduriu per visą savo ilgą stuburo chirurgo karjerą. Iš tiesų tikriausiai vieno atsakymo nėra. Juk būna įvairių situacijų. Ypač sunku atsakyti ūmioje ligos stadijoje. Čia yra galimybė apsirikti. Ir savo praktikoje neretai matau tokius dalykus, juk medicinoje kaip ir aplamai gyvenime niekada nėra šimtaprocentinės garantijos.
    Pirmiausiai manau reikia žiūrėti į pacientą. Kokia jo psichologinė būsena, koks stabilumas. Kita vertus jau po dienos ar dviejų po operacijos, pasakant kategorišką nuosprendį tikrai nepadėsi pacientui. Greičiau sužlugdysi viltis, atimsi norą stengtis, o ir aplamai negali būti tikras. Mano nuomone tam reikia laiko. Jei nėra nė minimalių neurologinių simptomų, atsistatymo požymių reabilitacijos pabaigoje, tada reikėtų pradėti palaipsniui aptarti prisitaikymo galimybes, sugrįžimo į įprastinį gyvenimą perspektyvas. Pritariu, kad pacientas gautų išsamius atsakymus į jo užduodamus klausimus apie ligos eigą, tikimybes. Pagaliau ir medicina nestovi vietoje. Juk daugelis dalykų dabar tapo įmanomi, apie kuriuos netolimoje praeityje negalėjome net svajoti. Mano nuomone baisiausias dalykas – atimti žmogui viltį. Juk gydytojas nėra Dievas ir daugelio dalykų tiksliai prognozuoti negali. Čia manau svarbiau padėti pacientui adaptuotis, prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, išmokyti naujų įgūdžių, o ne pasakyki lemtingą – Tu nebūsi koks buvai…

  2. O su mano sūnumi gydytojas reabilitologas G. Vaitkavičius pasiėlgė žiaurokai. Sūnui lūžo kaklo 4-5-6slanksteliai, ir praėjus 8 mėn. gydytojas jam tiesiai šviesiai pasakė ,kad jau praėjo labai daug laiko ir niekas nebeatsistatys. Tuo metu sūnui buvo 17 metų.Ir tie gydytojo žodžiai jį taip paveikė ,kad jis nieko nebenorėjo dirbti ,mat pasak gydytojo(jei jis vertas gydytojo vardo) nieko gero nebus.Manau ,teisingai pasakė gerb. gydytojas B. Špakauskas, kad gydytojai ne dievai ,jie negali paskelbti drąstiškai jaunuoliui nuosprendį. O žmogaus vidiniai resursai beribiai,tačiau tokių „gydytojų“žodžiai viską nubraukia.

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *