content top

Kaltų paieška

Kaltų paieška

Vyriokas nuo gimimo vežimėlyje ir nesugebėjo susitaikyti su trauma, atrasti savyje jėgų ir prasmės gyventi pilnavertį gyvenimą savo galimybių ribose. Man tai tapo akivaizdžia pamoka – kaltų ieškojimas, bandymas savo nelaimę „nusimesti“ veda prie vidinio konflikto ir savęs naikinimo link. Nesvarbu ar gersi, ar rūkysi ar kitaip imsi save naikinti. Rezultatas tas pats – siekis atsiriboti nuo savęs, savo nelaimės padarinių prives prie visiško nihilizmo ir prasmės praradimo.

Daugiau

Negalia ir Kalėdos Londono Ritz

Negalia ir Kalėdos Londono Ritz

Sveiki, tikrai niekur nevykau per Kalėdas, jas sutikau namuose. Tegu neklaidina šio įrašo pavadinimas Jūsų. Rašau apie tai nes užkliuvo viena istorija aprašyta dailymail.co.uk. Tai vienas didžiausių naujienų portalų Jungtinėje Karalystėje. Jis paskelbė straipsnį apie vargšės merginos Sophie Morgan (paralyžuotos žemiau juosmens nuo 2003 m.) išgyvenimus kai ji su draugu nusprendė Kalėdų vakarėlį praleisti Londono viešbutyje Ritz. Pasirodė, kad ši mergina judanti vežimėlio pagalba su draugu nusprendusi praleisti smagų vakarą Ritz viešbučio rengiamam vakarėlyje, atitinkamai pasidabinusi (labai jau smulkiai aprašinėja savo garderobą) negalėjo patekti į viešbutį per pagrindinį įėjimą, nes nebuvo neįgaliems pritaikyto įvažiavimo (panduso). Todėl ji buvo priversta patekti vidun per tarnybinį-krovininį įėjimą. Štai čia ir neįvyko stebuklas – ji nepasijuto princese. Matote patekdama vidun per tarnybinį įėjimą, ji pasijuto antrarūše. Jos bičiulis šią neviltį užfiksavo nuotraukose. Jose akivaizdžiai matoma kančia… Mergina nevirto princese… (gretimais įžvelgiu moliūgą, ne karietą…) Sarkazmas… Suprantu juos ten, Londone. Jiems baisu kai vienoje pagrindinių Europos gatvių (Piccadilly, greta Green Park) negali prasinešti vežimėliu. Jie mano, kad kelkraštis be užvažiavimo yra sąmoningas kenkimas ar sąmokslas prieš neįgaliuosius. Nors kai patys (čia kalbu apie trauminius atvejus) vaikščiojo net nematė vežimėliuose sėdinčių. Taigi jie labai jautrūs, nes Ritz (ar kažkas panašaus) dėl panelės Sophie nepasistengė. Nusispjaukite į Ritz ir pagalvokite blaiviai – mes, totali mažuma, tokioje „humaniškoje“ valstybėje kaip Lietuva turime galimybę įvažiuoti į kokį nors Akropolį be pagalbos. Tai labai daug. Aišku tai nublanksta prieš atvejį kai negalintis vaikščioti neišeina iš namų metų metais nes gyvena ne pirmame aukšte. Tačiau mes – mažuma. Mes demokratiška respublika. Demokratija – tai daugumos (įgalios) valdžia ir valia primetama mažumai (neįgaliai). Todėl nesitikėkit stebuklų*. Kam čia  tas sarkazmas? Ogi tam, kad Jūs skaitantys šias eilutes po Kalėdų suprastumėte, jog mes (LT „dviratininkai“) esame apsaugoti nuo Ritz tinklo patyčių Lietuvoje. Čia jiems ne vieta! Nežemins mūsų kažkoks „moteliux“ į kurį negali patekti ratuoti. Mus gali žeminti tik savos, lietuviškos įstaigos – valstybinės ar ne, nesvarbu, panašios abi. Jei jau negalite patekti į polikliniką, ligoninę, teatrą, prekybos centrą per pagrindinį įėjimą nebūkit „šikniai“, belskitės į tarnybines duris ir Jums bus atidaryta. O pateksite kaip bulvių maišas ar žmogs, koks skirtumas, svarbu rezultatas. Ane? Smagių švenčių!   * – Kūčių vakarą per LTV nugirdau jaunuolio – kunigėlio nekaltu veidu tariamus žodžius, jog Kūčių naktį vyksta stebuklai: gyvuliai prabyla žmonių kalbą, šuliniuose vanduo vynu virsta… Pirmą kartą per savo amželį suvokiau – shit man patinka katalikai – jei jau vandenį verčia vynu, tai mausiu sodan ir semsiu kibirais. Deja… tai buvo brolių katalikų pasakos. Nors kita vertus gal jie ir teisūs – kaip kitaip kūčiavoti pradėjęs žmogiškąja būtybe save laikantis Lietuvos pilietis per kelias valandas prie stalo virsta kiauliškos prigimties būtybe? Štai čia Jums atsakymas – vėl tas...

Daugiau

Neįgaliųjų radijas – „laikinti“ ar ne?

Neįgaliųjų radijas – „laikinti“ ar ne?

Prieš kelias diena sulaukiau kvietimo „palaikinti“ Neįgaliųjų radijo FB paskyrą. Neslėpsiu, jog apie 90% panašių pasiūlymų nusiunčiu į Junk aplanką pašto programoje ir daugiau su jais nesusitinku. Tačiau šį kartą to nepadariau nes asmeninė situacija bei ryšys su neįgaliųjų aplinka lyg ir įpareigojo pasidomėti šia iniciatyva. Todėl apsilankiau šios iniciatyvos paskyroje FB ir radau kelis įrašus kurie nieko iš esmės man ir nepasakė išskyrus tai, kad buvo pateikta juridinio vieneto pavadinimas bei interneto svetainės adresas. Apsilankius nurodytu adresu teko nusivilti. Neketinu meluoti ir švelninti savo įspūdžių, nes tai būtų neteisinga šios iniciatyvos autorių atžvilgiu. Jeigu jau jie kreipėsi į mane su prašymu „palaikinti“, tuomet turi išklausyti mano subjektyvią nuomonę. IDĖJA Prašau vieno – atskirti idėją nuo jos įgyvendinimo. Pati idėja kaip socialinė iniciatyva yra nebloga, nes tikiuosi, (deja negaliu pasakyti tiksliau, nes nepateikiama daugiau informacijos) jog taip tikimasi sukurti informacinį kanalą, srautą kuris skleistų objektyvų bei kokybišką turinį susijusį su neįgaliųjų gyvenimo aplinkybėmis bei problematika. Idėja yra OK. FORMA Pirma abejonė kilo tik perskaičius pavadinimą – Neįgaliųjų radijas (internetinė radijo stotis). Čia man natūraliai kilo klausimas – o koks skirtumas tarp įgaliųjų radijo stoties ir neįgaliųjų? Juk Lietuvoje  radijo stoties, kaip informacinio kanalo veiklai taikomi tokie pat reikalavimai (leidimai, techninės sąlygos ir pan.) visoms radijo stotims. Tad kodėl reikalinga ši atskirtis. Šis klausimas mane paskatino pažvelgti į pačia iniciatyvą kiek kitu aspektu. Kodėl neįgalieji taip stengiasi pabrėžti savo skirtumus, atskirtį nuo likusios visuomenės dalies? Bendros visuomenės fragmentacijos kontekste tai nekelia nuostabos, tačiau girdint vienos pusės norą kitą pusę integruoti, o kitos norą išsiskirti šie procesai tampa labai abejotinais. Kol vieni savo siekiu įvardins poreikį kitą visuomenės dalį (įgalieji neįgaliuosius) kažkur integruoti, tol kiti stengsis pabrėžti savo skirtumus įvairiomis priemonėmis taip didindami šių visuomenės grupių atskirtį. Ar to reikia? Mano giliu įsitikinimu geriau viešinti tai kas mus jungia, bendražmogiškus dalykus, o ne skirtumus. Taip mes geriau vienas kitą suprasime. Niekada nelaikiau savęs NEĮGALIU nors vaikščioti jau negaliu ir negalėsiu. Ar tai ar panašios priežastys yra kliūtis jaustis įgaliu turi nuspręsti kiekvienas sau.  Juk šiuo atveju būtų kur kas optimaliau kurti radijo laidą kažkurios radijo stoties eteryje. Lietuvos radijo rinka yra prisotinta įvairaus stiliaus transliuotojais ir tokios specifinės pakraipos radijo stotis galėtų gyvuoti tik išlaikoma steigėjų. Gauti lėšų iš reklamos, kaip ir kitų šaltinių be transliacijos antžeminiu tinklu yra praktiškai nerealu. Na aš jau nekalbu apie reikalingus resursus steigimui bei turinio sukūrimui. Todėl praktiškas patarimas šios iniciatyvos autoriams: Sukurkite patrauklų turinį ir tik tada ieškokite „eterio“ – radijo soties kuri susidomėtų tokia tematika ir norėtų transliuoti Jūsų sukurtą laidą. Be aukščiau išdėstytų abejonių netikiu, kad tokios radijo stoties eteryje skambėtų „neįgaliųjų muzika“. Nes tokios tiesiog NĖRA. Muzika yra muzika. Ir nesvarbu ar ją kuria įgalus ar...

Daugiau

Intouchables – paskraidino nerealiai…

Intouchables – paskraidino nerealiai…

Sveiki, Jau 2012 – ieji. Žiema tęsiasi, sniego nemažėja, Šulija pavasarį jau siūlyja…. Tačiau nekreipdamas dėmesio į šiokias tokia kliūtis judant ratais, esu mobilus kaip niekad – darbams šiek tiek aprimus sprendžiu asmeninius klausimus (turiu nuojautą, kad šių procesų rezultatas bus šiek tiek viešinamas – manau negalėsiu nepasidalinti savo patirtimi susidūrus su sistemos, santvarkos požiūriu į neįgalų tėtį ir jo teises į vaiką). Tačiau apie tai vėliau, o dabar – faaantaaaastiškasis !!!!!!!!!!!!! kino filmas „Intouchables“. Nerealus, mielas, kupinas tikėjimo, vilties, stoiškumo, jumoro ir daug gerų emocijų. Na o lemiamas „pipiriukas“ – kūrėjai prancūzai. Vis tik tai ne Holivudas, ir labai liux. Jie (prancūzai) kiną kuria kitaip, su savo spalvomis, požiūriu, nuotaika, jumoru. Jis artimesnis (na bent jau man) nei Holivudo jumoras. Žinoma negaliu nepaminėti ir siužeto esmės – neįgalaus žmogaus bendrabūvis įgaliųjų santvarkoje. Kažkaip natūraliai gavosi priešpastatyti šias dvi sąvokas, nes kol kas nepastebiu galimybių jas sujungti, arba tiesiog neišskirti. Ko gero tiksliau būtų neišskirti – nes (ne) įgaliųjų atskyrimas mūsuose yra plika akimi pastebimas. Todėl tebus – jie ir mes. Taip tiksliau. Juos iliustruoja labai įdomi metafora (personažas) – tamsiaodis, fiziškai galingas, su kriminaline praeitimi, na ir dar musulmonas. Mus atstovauja – mažas, inteligentiškas, vyresnio amžiaus, katalikiškos kilmės (nors apie religiją čia nerasite nieko), labai turtingas ir nedrąsus baltaodis vyriokas. Priešprieša čia dramblio dydžio, manau sąmoningai pasirinkta.  Todėl ir rezultatas toks lengvai nuspėjamas, bet beprotiškai gražus. Labai rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti, ir ne tik „mums“, bet ir „jums“. Nes šioje juostoje ištarta svarbiausia – jis nelaiko manęs kitokiu, apgailėtinu invalidu iš kurio negalima net pasijuokti....

Daugiau
content top