content top

Neįgalus ir įgali – ar gali?

Neįgalus ir įgali – ar gali?

Atėjo metas ir šiai temai. Galų gale. Dviejų žmonių ryšių ir santykių tema yra neišsemiama ir nenuspėjama. Šia tema prirašyta, prikalbėta, pritapyta, pridainuota. Ir štai atsirado dar viena potemė – bent mano situacijoje ir gyvenime (tikrai nerekomenduočiau kitiems). Klausimas kurį noriu labai ramiai ir objektyviai apsvarstyti – ar galima įgalaus ir neįgalaus žmonių sąjunga (kokia nori forma – santuoka, partnerystė ar dar kokia mistinė neatrasta)? Tik po operacijos apmąstęs savo perspektyvas (neigiamu atveju, jeigu nevaikščiosiu) nusprendžiau pasikalbėti apie tai su mano dukrytės motina, partnere. Norėjau nuimti atsakomybę nuo jos pečių, norėjau, kad žinotų, kad gali laisvai ir be prievartos rinktis – susieti savo tolimesnį gyvenimą su neįgaliu žmogumi ar ne. Žinojau, kad ši tema kaip ir pats pokalbis bus ne iš maloniųjų, bet suvokdamas jų svarbą man ir jai ryžausi. Necituosiu ar neperpasakosiu – nieko perdėm literatūriško tame negali būti ir nebuvo. Paprastas, aiškus situacijos išdėstymas ir bandymas sulaukti atsakingo atsakymo o ne užuojautos ir gailesčio padiktuotų priesaikų ar pažadų bėrimas buvo tikslas. Žinojau, kad rezultatas gali būti ir ne visai malonus man, tačiau siekiau sąžiningo pokalbio. Nenorėjau, kad mane tik gailėtų ir apgaudinėtų (kaip žmogų, ne kaip vyrą, nors būtent šią temą derėtų tiksliau panagrinėti, nes čia yra labai „smagių“ dalykų. Tikiuosi tai padaryti vėliau). Rezultatas buvo malonus – mane palaikė, stiprino, užgarantavo, kad negalvočiau apie tokias nesąmones ir stengčiausi iš visų jėgų kuo greičiau pasveikti. Lyg ir gerai, lyg ir ramu turėtų būti, tačiau… Svetimi pavyzdžiai, atsarga, už aštrėjusi savigarba man neleido nurimti. Viduje ruošiausi, nors kol kas nebuvo pagrindo… Štai čia išrėšiu pirmą patarimą – NETURĖKITE KVAILŲ ILIUZIJŲ: ĮGALAUS IR NEĮGALAUS PARTNERYSTĖ YRA TIEK PAT REALI KAIP GIMINYSTĖS RYŠIAI SU FĖJA GERADĖJA. Tai reikia suvokti aiškiai ir atsakingai. Ir atmesti nereikalingas iliuzijas apie jausmus – čia jų nelieka, čia veikia visai kitos sudėtinės dalys arba cheminiai elementai (šššššššš, ssssssssssss, brrrrrrrrrr, fffuuuuuuu ir taip toliau). Žmogus kuris nėra sukirtęs „pūdo gyvenimo druskos“, negali pakęsti netvarkos vaiko žaisluose, buityje (perdėtai, liguistai o ne iš principo), nemoka nubraukti nesėkmių ir pakėlęs nosį žengti toliau, toks žmogus nesugebės atlaikyti jam tekusios naštos. TODĖL JO IR NEKLAUSKITE. NES IŠ SAVO ŽMOGIŠKOSIOS SILPNYBĖS JIS SUMELUOS IR PASAKYS TAI KĄ NORITE GIRDĖTI JŪS, O NE TAI KĄ MANO PATS. Čia suveikia gailestis kurio deja čia neturėtų būti. TVIRTAI NUSPRĘSKITE PATS, PRISIIMKITE ŠIĄ ATSAKOMYBĘ IR ŽENKITE TOLIAU. NUSIVYLIMAS AR SKAUSMAS YRA LAIKINA REAKCIJA – KAI REIKS SUGALVOTI KAIP PASIEKTI LĖKŠTĘ, NUSIPRAUSTI AR PAN., NEBELIKS LAIKO ŠIOMS PAIKYSTĖMS. Šių dviejų tipų bendrabūvio galimybę aptarinėju sąmoningai ir atsakingai – gailesčio pagrindu padarytų sprendimų pasekmes teks patirti savo kailiu ir paskui viską atitaisyti. Todėl ir nerekomenduoju, vistiek teks susimastyti ką reiškia tautosaka „kas dievo dievui, kas muko mukui arba kam lemta šliaužti tas neskris (ar pan.)“.  Todėl...

Daugiau

Viduramžio krizė :)

Viduramžio krizė :)

Galvojant apie pooperacinį periodą kilo keistokas palyginimas – viduramžio krizė… 🙂 Cha, vieniems ji pasireiškia partnerių keitimų (dažniausiai į jaunesnį), kitiems naujų žaisliukų įsigijimu (nieko nepadarysi vaikėjame, tik kažkodėl vaikėdami nesusišnekam su savo vaikas…), tretiems kardinaliomis išvaizdos permainomis (vaikėdami natūraliai norime atrodyti jaunesni, iš To čia manau ir toks didelis poreikis pasitobulinti savo kūną skalpelio pagalba). Taigi… Mano atveju, sulaukus beveik 40 – ties teko išbandyti tai ko kūdikystėje nebandžiau – sauskelnių… Šiek tiek surimtėjus pasakysiu – su tokiomis traumomis be šito reikalo neapeisi. Pažeidus kaklo slankstelius dingsta dalies kūno pojūčiai – tai reiškia, kad nejauti kojų, dubens srities organų (negali jausti kada nori „sysiu“ ir rimtesnio reikalo). Mano atveju nejaučiau ir aukščiau pilvo, iki krūtinės. Todėl tokioje situacijoje naudojamos higienos priemonės – sauskelnės. Higiena šiame laikotarpyje yra labai svarbu – netinkamai prižiūrint tokioje situacijoje labai tikėtini šalutiniai reiškiniai – pragulos, iššutimai ir pan. O įsitaisius ką nors panašaus be chirurgų pagalbos Pagrindin? dažniausiai neapseinama. Kauno klinikos pasižymi Development nebloga slauga (žinoma viskas priklauso nuo tinkamos ir savalaikės motyvacijos). Pamenu, teko „atsiduoti“ į įvairių slaugytojų (ar jų asistenčių – taip berods jas dabar perkrikštijo. Nors visai be reikalo – tai tik sumaišė kas yra kas) rankas – nuo jaunučių praktikančių iki moteriškių su stažu. Joms tai buvo kasdienis darbas. Man gi, tai buvo nauja – sulaukus viduramžio teko 2015 leistis vartomam, plaunamam  ir vystomam kaip kūdikiui. Pabandykite įsivaizduoti vyrą ties 40 kurį dėlioja kaip apsilank?! daiktą (kūdikis gali bent spardytis…) – nuo šono ant šono, plauna, valo ViNN:Lab (taip pat dariau savo dukrytei). Žiauru. Pirmosiomis dienomis pergyvenau visą „puokštę“ emocijų – nuo didžiausios gėdos iki nusivylimo savimi ir visu likusiu pasauliu (nes nėra jokių kitų būdų, www.chicagobearsjerseyspop.com dar neišrasta…). Čia manau reiktų pastebėti štai ką – tokių emocijų ir pergyvenimų užkluptas žmogelis labai natūraliai gali užsimanyti pasidaryti galą. Visai rimtai. Kiek pamenu ši mintis man nekilo (nes beveik visą laiką su manimi kartu buvo kas nors – iš artimųjų ir neleido „pasileisti. draugas Nors Y ir pats kažkaip neišskydau). Ilgainiui mano požiūris kito – dėl labai paprastos priežasties – nėra kitos išeities, tiesiog nėra. Reikia tai praeiti siekiant tikslo. Nereikia to sureikšminti. Kažkodėl „apsidirbusios“ dukros taip nesureikšmindavau, o save tokioje pačioje situacijoje plakiau. Todėl nusprendžiau kad tai yra natūralu tokioje situacijoje. Tiesiog taip yra. Ir nieko čia nepakeisi. Gali tik požiūrį į tai pakeisti. Ką aš ir padariau. PAKEIČIAU POŽIŪRĮ Į SAVO NEGALIĄ. Tai man padėjo sveikti – psichologiškai, morališkai, ne fiziologiškai. Pirmosiomis dienomis po traumos tai svarbiausia mano galva. NEPASIDUOTI. Prisiminiau Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. Su kokia ironija jis rašė apie niekinamą žmogaus savigarbą, mirtį. O aš, gyvas, smegenys dirba, rankos taip pat (tuo metu dar sunkiai) ir pasiduosiu? NĖ UŽ KĄ! Taip pradėjau juoktis iš savo trūkumų, stengiausi bet...

Daugiau

Pradžia arba pabaiga.

Pradžia arba pabaiga.

2009-08-22 Nelaimės aplinkybės tikrai kasdienės – savaitgalis gamtoje, vasariškas karštis ir noras išsimaudyti. Nusprendęs dienos pabaigoje atsigaivinti nukulniavau iki tvenkinio kuriame maudžiausi jau ne vieną kartą. Iki šio įvykio niekada nekilo net menkiausia abejonė, kad čia gali būti pavojinga. Deja pagalvoji apie tai tiktai po… Prieš neriant į vandenį pasisukau šiek tiek į šoną, kad neužkliudyčiau plaukiančio tvenkinyje žmogaus. Šuolis nuo lieptelio į vandenį ir… smūgis į dugną – pirmiausia pajutau minkštą smigimą į dumblą dugne rankomis (turbūt tai man išgelbėjo gyvybę), o po to smūgis galva ir keistas, nepažįstamas pojūtis – negaliu iškilti, išplaukti, negaliu judinti rankų ir kojų. Supratau, kad skęstu. Paauglystėje esu plaukiojęs baseine ne vienus metus, todėl nepasimečiau ir supratau, kad reikia iškilti į viršų ir kviestis  pagalbos nes pats negaliu valdyti savo kūno. Man pasisekė – ant laiptelių į tvenkinį sėdėjo jaunuolių kompanija (todėl aš ir nusprendžiau šokti nuo lieptelio o ne lipti į vandenį). Išsikapanojęs į vandens paviršių (neįsivaizduoju kaip, nes kojų ir rankų nevaldžiau) sušukau „ gelbėkit“ ir „juostelė trūko“. Kitas vaizdas kurį pamačiau – mėlynas dangus ir veidai aplinkui klausinėjantys „kas, ką jauti, ar gali kalbėti ir t.t.“ Atsipeikėjus ir pradėjus suvokti kas man sakoma – sužinojau, kad susilaužiau kaklą ir man reikalinga skubi medikų pagalba. „Profesorius“ (vyrukas iš ant laiptelių sėdėjusios kompanijos) paskelbęs man šią žinią pasirodė esąs su patirtimi – prieš slag metus buvo patyręs panašią traumą, todėl žinojo kaip reikia elgtis tokioje situacijoje. Nekilnoti, nevartyti ir kitaip nekomplikuoti situacijos. Todėl ištraukęs mane iš vandens, jis paguldė iki pečių juostos ant laiptelių į vandenį o apatinė kūno dalis liko vandenyje. Sutvirtinus (apkaišė) kaklą šlapiais rankšluosčiais ėmiausi organizuoti tolimesnės pagalbos – paprašiau mane gelbėjusios kompanijos paskambinti mano artimiesiems, likusiems sodyboje ir iškviesti greitą pagalbą. Na o toliau viskas paprasta kaip du kart du – panika artimųjų tarpe, chaosas ant kranto, atskubėję Prienų rajono medikai, kelionė į Kauno klinikas, balta šviestuvų šviesa akyse (čia jau vežė Klinikų koridoriais, kažkokie klausimai prieš operaciją ir vėl „trūkusi juostelė“. Na ir galų gale žiauriausias klausimas (po operacijos) – ką jauti? Paliepimai – pajudink vieną ranką, kitą, pajudink kojas, kurios kojos pirštus liečiu? Ir verdiktas – tau pasisekė galva ir rankos veiks… Kad tikrai PASISEKĖ supratau patekęs į Palangos reabilitacijos ligoninę 2009 m. rugsėjo pabaigoje – čia pamačiau kas galėjo būti ir kas manęs laukia. Tikrai bus...

Daugiau
content top