Intouchables – paskraidino nerealiai…

Sveiki, Jau 2012 – ieji. Žiema tęsiasi, sniego nemažėja, Šulija pavasarį jau siūlyja…. Tačiau nekreipdamas dėmesio į šiokias tokia kliūtis judant ratais, esu mobilus kaip niekad – darbams šiek tiek aprimus sprendžiu asmeninius klausimus (turiu nuojautą, kad šių procesų rezultatas bus šiek tiek viešinamas – manau negalėsiu nepasidalinti savo patirtimi susidūrus su sistemos, santvarkos požiūriu į neįgalų tėtį ir jo teises į vaiką). Tačiau apie tai vėliau, o dabar – faaantaaaastiškasis !!!!!!!!!!!!! kino filmas „Intouchables“. Nerealus, mielas, kupinas tikėjimo, vilties, stoiškumo, jumoro ir daug gerų emocijų. Na o lemiamas „pipiriukas“ – kūrėjai prancūzai. Vis tik tai ne Holivudas, ir labai liux. Jie (prancūzai) kiną kuria kitaip, su savo spalvomis, požiūriu, nuotaika, jumoru. Jis artimesnis (na bent jau man) nei Holivudo jumoras. Žinoma negaliu nepaminėti ir siužeto esmės – neįgalaus žmogaus bendrabūvis įgaliųjų santvarkoje. Kažkaip natūraliai gavosi priešpastatyti šias dvi sąvokas, nes kol kas nepastebiu galimybių jas sujungti, arba tiesiog neišskirti. Ko gero tiksliau būtų neišskirti – nes (ne) įgaliųjų atskyrimas mūsuose yra plika akimi pastebimas. Todėl tebus – jie ir mes. Taip tiksliau. Juos iliustruoja labai įdomi metafora (personažas) – tamsiaodis, fiziškai galingas, su kriminaline praeitimi, na ir dar musulmonas. Mus atstovauja – mažas, inteligentiškas, vyresnio amžiaus, katalikiškos kilmės (nors apie religiją čia nerasite nieko), labai turtingas ir nedrąsus baltaodis vyriokas. Priešprieša čia dramblio dydžio, manau sąmoningai pasirinkta.  Todėl ir rezultatas toks lengvai nuspėjamas, bet beprotiškai gražus. Labai rekomenduoju susirasti ir pasižiūrėti, ir ne tik „mums“, bet ir „jums“. Nes šioje juostoje ištarta svarbiausia – jis nelaiko manęs kitokiu, apgailėtinu invalidu iš kurio negalima net pasijuokti....

Daugiau