content top

Kauno klinikų apsauga – apsauga nuo pacientų (ir klientų)

Kauno klinikų apsauga – apsauga nuo pacientų (ir klientų)

Prieš kurį laiką esu aprašęs idėją kaupti duomenį bazę apie visuomeninės paskirties pastatų pritaikymą neįgaliųjų poreikiams – wc, įvažiavimas, grindinio tipas, nuolydžiai, parkingas ir pan. Šios idėjos realizavimui reikia daug laiko ir jėgų – tikrai neturėjau tikslo vienas apvažiuoti Kauno miestą ir viską aprašyti, juo labiau, kad jau egzistuoja panašių projektų pasistūmėjusių gerokai į priekį. Todėl šiame tinklaraštyje dalinuosi savo asmenine patirtimi, įspūdžiais ir vertinimais. Tikrai nesiekiu aprėpti viską ir aplenkti visus. Siekiu tik  pasidalinti patirtimi ir informacija. Nesiekiu pelno, noriu kad kiti atsidūrę tose aplinkybėse kaip ir aš jau žinotu tai kas jiems padėtų nepakliūti į keblią padėtį. Po traumos 2009 m. prisiregistravau Kauno Klinikų Šeimos poliklinikoje. Neturėjau jokių pažįstamų ar kitokių protekcijų. Tiesiog sėdus į vežimėlį ir pabandžius pasinaudoti poliklinikos pagal gyvenamą vietą paslaugomis susidūriau su visišku chaosu, nekompetencija, nežinojimu ir t.t. Tokius vertinimus skiriu Kauno Šančių poliklinikai – ši gydymo įstaiga kupina nekompetencijos ir arogancijos. Teko susidurti su šios gydymo įstaigos vadove Zita Česnavičiene. Įspūdžiai prasti – senoji nomenklatūra veikianti sau ir tik sau. Šios gydymo įstaigos paslaugomis naudojasi artimas giminaitis – kiekvienas vizitas į šią  įstaigą palydimas 10 – 20 litų kupiūra ar kokiais nors šokoladai, kava ir pan. Todėl daugiau komentarų nebus. Nesigailiu atsisakęs šios įstaigos paslaugų – dabartinė poliklinika ir mano gydytoja lenkia Šančių keliais šviesmečiais.  Tačiau net statinę medaus gali sugadinti šaukštas deguto. Taip ir čia. Noriu įspėti tuos kurie ketina lankytis Kauno klinikų poliklinikoje, ypatingai komplikuota tai bus žiemos metu. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau ši gydymo įstaiga nėra įrengusi prievažos neįgaliesiems judantiems savarankiškai vežimėliu. KMUK teritorijoje prie poliklinikos NĖRA PANDUSO. Tai objektyvios kliūtys – tačiau ne mažiau didesnė kliūtis šioje gydymo įstaigoje – apsaugos postas ir apsaugos darbuotojai praleidžiantys (arba ne) atvykstančius automobiliais į vidų. Teisę įvažiuoti į KMUK teritoriją ir pasistatyti automobilį netoli įėjimo į polikliniką turi greitosios pagalbos automobilis, socialinių tarnybų transportas, neįgaliojo ženklu pažymėtos transporto priemonės. Pastarąja esu aš – mano automobilis pažymėtas neįgaliojo lipduku, todėl turiu teisę įvažiuoti į teritoriją. Šia teise naudojuosi apie kartą – du per mėnesį atvykdamas receptų med. pagalbos priemonėms ir medikamentams įsigyti. Jeigu šiltuoju metų laiku tai sukelia problemas tik su apsaugos darbuotojais, tai šaltuoju kyla pavojus ir sveikatai bandant perlipti iš automobilio į vežimėlį pastatytą ant nelygaus ir apledijusio kelkraščio. Paaiškinimas – pirma kliūtis patekti vidun – reguliuojama užtvara. Nei lipduku pažymėtas automobilis, nei NDNT išduota statymo kortelė neįtikindavo apsaugos darbuotojo įleisti į vidų. Tik po kelių minučių karštų diskusijų ir reikalavimo įvažiuojant nurodyti vardą ir pavardę bei atvykimo tikslą ji atsidarydavo. Paskutinius 2 kartus (rudens pabaigoje ir prieš kelias dienas) patyriau naujų nuotykių su apsaugos darbuotojais. Rudens pabaigoje įvažiavus ir pasistačius automobilį ant kelkraščio (nes užvažiuoti ant jo pačiam be šansų), bandant perlipti...

Daugiau

Viduramžio krizė :)

Viduramžio krizė :)

Galvojant apie pooperacinį periodą kilo keistokas palyginimas – viduramžio krizė… 🙂 Cha, vieniems ji pasireiškia partnerių keitimų (dažniausiai į jaunesnį), kitiems naujų žaisliukų įsigijimu (nieko nepadarysi vaikėjame, tik kažkodėl vaikėdami nesusišnekam su savo vaikas…), tretiems kardinaliomis išvaizdos permainomis (vaikėdami natūraliai norime atrodyti jaunesni, iš To čia manau ir toks didelis poreikis pasitobulinti savo kūną skalpelio pagalba). Taigi… Mano atveju, sulaukus beveik 40 – ties teko išbandyti tai ko kūdikystėje nebandžiau – sauskelnių… Šiek tiek surimtėjus pasakysiu – su tokiomis traumomis be šito reikalo neapeisi. Pažeidus kaklo slankstelius dingsta dalies kūno pojūčiai – tai reiškia, kad nejauti kojų, dubens srities organų (negali jausti kada nori „sysiu“ ir rimtesnio reikalo). Mano atveju nejaučiau ir aukščiau pilvo, iki krūtinės. Todėl tokioje situacijoje naudojamos higienos priemonės – sauskelnės. Higiena šiame laikotarpyje yra labai svarbu – netinkamai prižiūrint tokioje situacijoje labai tikėtini šalutiniai reiškiniai – pragulos, iššutimai ir pan. O įsitaisius ką nors panašaus be chirurgų pagalbos Pagrindin? dažniausiai neapseinama. Kauno klinikos pasižymi Development nebloga slauga (žinoma viskas priklauso nuo tinkamos ir savalaikės motyvacijos). Pamenu, teko „atsiduoti“ į įvairių slaugytojų (ar jų asistenčių – taip berods jas dabar perkrikštijo. Nors visai be reikalo – tai tik sumaišė kas yra kas) rankas – nuo jaunučių praktikančių iki moteriškių su stažu. Joms tai buvo kasdienis darbas. Man gi, tai buvo nauja – sulaukus viduramžio teko 2015 leistis vartomam, plaunamam  ir vystomam kaip kūdikiui. Pabandykite įsivaizduoti vyrą ties 40 kurį dėlioja kaip apsilank?! daiktą (kūdikis gali bent spardytis…) – nuo šono ant šono, plauna, valo ViNN:Lab (taip pat dariau savo dukrytei). Žiauru. Pirmosiomis dienomis pergyvenau visą „puokštę“ emocijų – nuo didžiausios gėdos iki nusivylimo savimi ir visu likusiu pasauliu (nes nėra jokių kitų būdų, www.chicagobearsjerseyspop.com dar neišrasta…). Čia manau reiktų pastebėti štai ką – tokių emocijų ir pergyvenimų užkluptas žmogelis labai natūraliai gali užsimanyti pasidaryti galą. Visai rimtai. Kiek pamenu ši mintis man nekilo (nes beveik visą laiką su manimi kartu buvo kas nors – iš artimųjų ir neleido „pasileisti. draugas Nors Y ir pats kažkaip neišskydau). Ilgainiui mano požiūris kito – dėl labai paprastos priežasties – nėra kitos išeities, tiesiog nėra. Reikia tai praeiti siekiant tikslo. Nereikia to sureikšminti. Kažkodėl „apsidirbusios“ dukros taip nesureikšmindavau, o save tokioje pačioje situacijoje plakiau. Todėl nusprendžiau kad tai yra natūralu tokioje situacijoje. Tiesiog taip yra. Ir nieko čia nepakeisi. Gali tik požiūrį į tai pakeisti. Ką aš ir padariau. PAKEIČIAU POŽIŪRĮ Į SAVO NEGALIĄ. Tai man padėjo sveikti – psichologiškai, morališkai, ne fiziologiškai. Pirmosiomis dienomis po traumos tai svarbiausia mano galva. NEPASIDUOTI. Prisiminiau Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. Su kokia ironija jis rašė apie niekinamą žmogaus savigarbą, mirtį. O aš, gyvas, smegenys dirba, rankos taip pat (tuo metu dar sunkiai) ir pasiduosiu? NĖ UŽ KĄ! Taip pradėjau juoktis iš savo trūkumų, stengiausi bet...

Daugiau
content top