content top

Kada skelbti nuosprendį?

Kada skelbti nuosprendį?

Prieš kelias dienas vėl teko susidurti su situacija kurioje buvau atsidūręs ir pats prieš porą metų – tiek vieta tiek tema ta pati. Vieta – Palangos reabilitacijos ligoninė Tema – kada po traumos, nevaikštantis pacientas turėtų sužinoti savo realias perspektyvas (tai vaikščiosiu ar ne?) Šiuo metu „atostogauju“ Palangos reabilitacijos ligoninėje. Palaikančioji-pakartotinė 24 dienų reabilitacijos programa. Programa standartinė – procedūros ir poilsis (nors šio komponento gerokai mažiau ;)) Besidarbuodamas sporto salėje susidūriau su „naujais, šviežiais“ likimo broliais – keli mėnesiai po traumos, tik pradėję judėti, dar silpnoki ir t.t. Prisiminiau save – toks pat išsigandęs, išgąstį pridengęs bravūra bei garsiai deklaruojamais nerealiais tikslais. Kalbu apie NEREALIAIS. Esu tikras kiekvienas atsidūręs tokioje situacijoje ankščiau ar vėliau priėjo prie šios temos – BUS TAIP KAIP BUVO AR NE, VAIKŠČIOSIU AR NE? Šis klausimas yra esminis pakliuvusiems į tokią bėdą. Esminis ne dėl atsakymo. Esminis nes egzistuoja visagalis LAIKAS. Ir kuo ilgiau delsi su atsakymu į šį klausimą, tuo sunkiau pačiam ir tave supantiems artimiesiems. Sunkiau nes blogiau už nežinią negali būti nieko. Nežinojimas lyg rūgštis graužia iš vidaus, jis suteikia nepagrįstų vilčių ir svarbiausia dėl jo prarandamas LAIKAS. Nenorėdamas minėti kitų pavyzdžių pasiremsiu savo asmenine patirtimi. Šį procesą pavadinau „GEROJI ŽINIA“. Geroji, nes po jos galų gale viskas pradeda sotis į savo vietas. Taigi imkim jautį už ragų! Pirmas mėnuo po operacijos (2009-09) man buvo labai sujauktas – trauma, jos pasekmės mano ateičiai, pasekmės mano artimiesiems ir t.t. Tuomet negalėjau blaiviai vertinti faktų. Juolab, kad tokių ir neturėjau (objektyvių).  Aš neturėjau informacijos. A.a. chirurgas Linijus Jagminas kuris mane operavo man nepasakė – TU NEVAIKŠČIOSI. Jis NEDAVĖ GARANTIJŲ. Jis pasistengė padaryti viską kas buvo galima padaryti, kad mano situacija būtų geriausia – sutvarkė traumuotą kaklą ir diplomatiškai bei profesionaliai išsisuko nuo tiesaus atsakymo į esminį klausimą – AR VAIKŠČIOSIU?.  Jis pateikė ne vieną pavyzdį kaip dar blogesni pavyzdžiai baigėsi gerai – pacientai atsistojo ant kojų.  Taigi su jo pozityviom nuostatom, asmeniniu tikėjimu ir pasiryžimu, ir medikų rašytine diagnoze (FRACTURA COMPRESSA VERTEBRAE C5-C6-C7. MYLETIS, ASIA – A, kuri tuo metu man dar nieko nesakė) išvykau į reabilitaciją (Palangos reabilitacijos ligoninę). 1 KOMENTARAS – Pooperaciniame periode man nebuvo suteikta tiksli informacija apie mano būseną – ESAMĄ o ne PERSPEKTYVAS. Vėliau sužinojau, kad mano artimieji jau po operacijos sužinojo – JEIGU išgyvensiu – NEVAIKŠČIOSIU. Tačiau sužinojo jie, ne aš. KODĖL? Antrasis etapas – reabilitacija. Šiame įraše neketinu vertinti reabilitacijos programos ar jos dalyvių. Taigi apsistosiu prie kito, mano nuomone ne mažiau svarbaus nei fizinis aspektas, psichologinio.  Be fiziologinės reabilitacijos yra ir kita, labai svarbi sritis – psichologinė. Tai procesas kurio metu kompetentingi, profesionalūs specialistai vertina paciento emocinį stovį, sugebėjimą priimti bei vertinti jam teikiamą informaciją bei remiantis išvadomis paruošti pacientą susitaikyti...

Daugiau

Pradžia arba pabaiga.

Pradžia arba pabaiga.

2009-08-22 Nelaimės aplinkybės tikrai kasdienės – savaitgalis gamtoje, vasariškas karštis ir noras išsimaudyti. Nusprendęs dienos pabaigoje atsigaivinti nukulniavau iki tvenkinio kuriame maudžiausi jau ne vieną kartą. Iki šio įvykio niekada nekilo net menkiausia abejonė, kad čia gali būti pavojinga. Deja pagalvoji apie tai tiktai po… Prieš neriant į vandenį pasisukau šiek tiek į šoną, kad neužkliudyčiau plaukiančio tvenkinyje žmogaus. Šuolis nuo lieptelio į vandenį ir… smūgis į dugną – pirmiausia pajutau minkštą smigimą į dumblą dugne rankomis (turbūt tai man išgelbėjo gyvybę), o po to smūgis galva ir keistas, nepažįstamas pojūtis – negaliu iškilti, išplaukti, negaliu judinti rankų ir kojų. Supratau, kad skęstu. Paauglystėje esu plaukiojęs baseine ne vienus metus, todėl nepasimečiau ir supratau, kad reikia iškilti į viršų ir kviestis  pagalbos nes pats negaliu valdyti savo kūno. Man pasisekė – ant laiptelių į tvenkinį sėdėjo jaunuolių kompanija (todėl aš ir nusprendžiau šokti nuo lieptelio o ne lipti į vandenį). Išsikapanojęs į vandens paviršių (neįsivaizduoju kaip, nes kojų ir rankų nevaldžiau) sušukau „ gelbėkit“ ir „juostelė trūko“. Kitas vaizdas kurį pamačiau – mėlynas dangus ir veidai aplinkui klausinėjantys „kas, ką jauti, ar gali kalbėti ir t.t.“ Atsipeikėjus ir pradėjus suvokti kas man sakoma – sužinojau, kad susilaužiau kaklą ir man reikalinga skubi medikų pagalba. „Profesorius“ (vyrukas iš ant laiptelių sėdėjusios kompanijos) paskelbęs man šią žinią pasirodė esąs su patirtimi – prieš slag metus buvo patyręs panašią traumą, todėl žinojo kaip reikia elgtis tokioje situacijoje. Nekilnoti, nevartyti ir kitaip nekomplikuoti situacijos. Todėl ištraukęs mane iš vandens, jis paguldė iki pečių juostos ant laiptelių į vandenį o apatinė kūno dalis liko vandenyje. Sutvirtinus (apkaišė) kaklą šlapiais rankšluosčiais ėmiausi organizuoti tolimesnės pagalbos – paprašiau mane gelbėjusios kompanijos paskambinti mano artimiesiems, likusiems sodyboje ir iškviesti greitą pagalbą. Na o toliau viskas paprasta kaip du kart du – panika artimųjų tarpe, chaosas ant kranto, atskubėję Prienų rajono medikai, kelionė į Kauno klinikas, balta šviestuvų šviesa akyse (čia jau vežė Klinikų koridoriais, kažkokie klausimai prieš operaciją ir vėl „trūkusi juostelė“. Na ir galų gale žiauriausias klausimas (po operacijos) – ką jauti? Paliepimai – pajudink vieną ranką, kitą, pajudink kojas, kurios kojos pirštus liečiu? Ir verdiktas – tau pasisekė galva ir rankos veiks… Kad tikrai PASISEKĖ supratau patekęs į Palangos reabilitacijos ligoninę 2009 m. rugsėjo pabaigoje – čia pamačiau kas galėjo būti ir kas manęs laukia. Tikrai bus...

Daugiau

PRL – skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančių reikalas?

PRL – skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančių reikalas?

Net praleidęs šioje įstaigoje beveik metus, negaliu lengvai ir paprastai dėstyti savo požiūrio. Per für daug unikali ši vieta – prieštaringa, pretenzinga, potenciali ir dar nemažai epitetų surasčiau. azg?n Ko gero svarbiausiu įvardinčiau – mano antrasis gyvenimo wholesale mlb jerseys universitetas. wholesale jerseys Čia vėl atsistojau ant savo kojų (nors ir sėdžiu vežimėlyje :)) wholesale mlb jerseys Taigi šis periodas reikalauja ypatingo dėmesio – smulkios analizės ir aprašymų. Todėl ir neskubėjau apie tai rašyti. Manau reikalingas šioks toks „buferinis“ laiko tarpas, kad išlikti objektyviu ir nepasiduoti emocijoms. Nors karštos“ žinios“ irgi vertingos… (taip pat vėliau bus temoje PRL). Stuburo traumą išgyvenusių nuomone, tai geriausia, ką Lietuvoje Meet-Up galima rasti. Ar ši nuomonė pagrįsta? Šią temą, taip pat slaugos, bendradarbiavimo, metodikos, specialistų kompetencijos bei kvalifikacijos temas ketinu paliesti rašydamas apie šią įstaigą. Manau, kad kiekviena vieta, kurioje pacientas gali progresuoti, yra verta dėmesio. Svarbu tinkama motyvacija. Dar vienas (manau vienas svarbiausių) aspektas – med. personalas. wholesale jerseys Šiuo požiūriu PRL taip pat „pasižymi“. Nuo pagarbos prie?as? vertų, nesavanaudiškų specialistų iš didžiosios raidės iki svarbiausia? visiškų nemokšų. PRL`as platus Sveiki ir įvairiaspalvis kaip ir pasaulis. wholesale jerseys Sakoma – jeigu negali pakeisti aplinkybių, pakeisk požiūrį į jas. PRL`ui tai tinka visu 100-tu...

Daugiau

Pagrindinė reabilitacija – kas svarbiausia?

Pagrindinė reabilitacija – kas svarbiausia?

Šį klausimą pradėjau uždavinėti sau kai dar gulėjau klinikose (pooperacinis periodas). Temą – ar vaikščiosiu, ar kada atsistosiu ant kojų – kol kas sąmoningai palieku neliestą. Ši tema reikalauja atskiro pasakojimo. Atėjus metui (apie 2 savaitė po operacijos) reabilitacijos tema su Sveiki manimi panoro pasikalbėti palatos slaugytoja (ex seselė). Gal būt tai tik Kauno klinikų stilius, tačiau ši tema man pasirodė labai sureikšminta (vėliau tai pasitvirtino – tai cheap jerseys svarbiausias laikotarpis po traumos). Žinoma šia tema ir pats domėjausi – mano pažįstami (klasiokas klinikų darbuotojas, kiti pažįstamų pažįstami) dėstė įvairias nuomones – vieniems atrodė svarbu artimųjų dalyvavimas šiame procese (šalininkai – kuo arčiau namų, šiuo atveju rekomendavo KMUK šešto aukšto reabilitacijos skyrių), kitiem gi atrodė svarbiau mano savarankiškos pastangos (šalininkai – kuo toliau nuo pagalbos, nerk į balą ir kapstykis, grūdinkis). Su Галактика šia dilema pragulėjau dar kelias savaites. Antroje pooperacinio laikotarpio dalyje man pradėjo skirti procedūras (kvėpavimui palengvinti, raumenų tonusui palaikyti ir pan.) Tačiau svarbiausia, kad būtent čia ir išgirdau pirmą kartą žodį online – KINEZITERAPIJA. Mane pradėjo lankyti jaunutė kineziterapeutė, kuri man pradėjo judinti mano galūnes (kojų nejutau visai nuo juosmens, rankas šiek tiek judinau). Tai su jos pagalba pradėjau susipažinti su kineziterapijos procesu. Liaudiškai mankšta, arba fiziniai pratimai. Tačiau svarbu žinoti –  ką, kada ir kaip daryti. de Žinios čia būtinos. Todėl labai svarbu su šiuo specialistu rasti bendrą kalbą. Nuo jo kvalifikacijos, geranoriškumo, atkaklumo priklauso ir paciento tolimesnės perspektyvos. Štai čia wholesale NBA jerseys ir atėjo metas apsispręsti – važiuoti kuo toliau nuo namų, kad „nepadėtų“ artimieji ir padėčiau pats sau ar likti čia, vietoje , ir pasiremti visais man norinčiais padėti. Labai sunku buvo apsispręsti, tačiau nugalėjo pagrindinis noras – vaikščioti, atsistoti ant kojų. Sunku, nes reikėjo beveik pusei metų palikti artimuosius – svarbiausia mano tik gimusią mažylę dukrytę… Būtent palatos seselė ir pristatė galimybes – Palangos reabilitacijos ligoninė, Kauno klinikų reabilitacijos skyrius. Dar sužinojau apie Vilniaus Valakampių reabilitacijos centrą. Štai šios trys vietos ir buvo mano pasirinkimui. Palanga – toli nuo namų, bet savarankiškai, Kaunas – visa būtina pagalba ir priežiūra, tačiau per didelis artimųjų rūpestis ir Vilnius – lyg ir tarpinė stotelė. Kadangi buvau ir esu maksimalistas, pasirinkau wholesale NFL jerseys mano manymu svarbiausius dalykus – kuo daugiau galimybių per kuo trumpesnį laiką nekreipiant dėmesio į žmogiškąjį faktorių (ilgesys, negalėjimas įtakoti slaugos kokybės, pažinčių nebuvimas ir pan.). Taip aš atsidūriau cheap jerseys Palangos reabilitacijos ligoninėje, Palangoje. Apie šią įstaigą parašysiu vėliau atskiroje temoje –...

Daugiau
content top